kvėsčioti

kvė́sčioti, -ioja, -iojo DŽ 1. intr. judėti, plevėsuoti: Nuo staigių linktelėjimų drebėjo ir per abu pečiu kvėsčiojo ilga tanki barzda rš. Skaros ant tvoros kvė́sčioja: vėjas numes ir supurvys Lp. Vėliavos tik kvė́sčioja Švn. 2. tr. judinti, plustinti: Vėjas kvė́sčio[ja] skaras Pp. 3. intr. mostaguoti, gestikuliuoti, plasnoti: Kalbėk ramiai, kam čia kvėsčioji! Al. Vaikščiodama aplinkui Aliutę, kvėsčiojo rankomis tetulė rš. Atlėkė sakalėlis, galvele linkčiodamas, sparneliais kvėsčiodamas LTR(Mrk). Graži paukštė volungėlė gražiai gieda vyšnių sode, net galvelę palenkdama ir sparneliais kvėsčiodama (d.) Mtl. | refl. prk.: Nors jis visuomet kvėsčiojas (švaistosi, giriasi), bet vis tiek visi žino, kad jis nieko neturi Rud.